Tyrimas ypač efektyvus labai retoms ligoms tirti, nes tyrėjui nereikia stebėti didelės gyvūnų grupės.

Tyrimas leidžia palyginti ligos atsiradimo riziką tarp rizikos veiksnio veikiamų ir neveikiamųjų, nustatyti įvykių seką, tačiau gali būti ilgas, brangus ir jautrus stebėjimo netektims.

Tyrėjas privalo atsitiktinai paskirstyti gyvūnus į rizikos veiksnio veikiamųjų ir neveikiamųjų grupes.

Tyrimas pradedamas nuo sergančių ir nesergančių gyvūnų atrankos, todėl pagrindinis asociacijos matas yra šansų santykis.

Atvejo-kontrolės tyrime individai grupuojami pagal baigties statusą,

kohortiniame tyrime – pagal kontakto su rizikos faktoriumi statusą

Atvejo-kontrolės tyrime reikia palyginamosios grupės, kohortiniame tyrime tokios grupės nėra

Atvejo-kontrolės tyrime negalime įvertinti, rizikos faktoriaus ir baigties ryšio, kohortiniame tyrime – galime

dažniau nustatomi nauji ligos atvejai bei gerėja ligos diagnostika.

gerėja gydymo efektyvumas, tačiau mažėja chroniškai sergančių neišgydomų individų gyvenimo trukmė.