priklausomybės teorijos, kuri teigia, kad besivystančios šalys turėtų siekti importo pakeitimo į industrializaciją.

Keinsizmo, pabrėžiant valstybės intervenciją ir paklausos valdymą

marksistinės ekonomikos, daugiausia dėmesio skiriant kapitalistinių sistemų kritikai.

neoliberalizmo, skatinant rinkos dėsniais pagrįstus sprendimus, dereguliavimą ir privatizavimą.

Jungtinių Tautų politinis mandatas tapti universalia ekonominės politikos organizacija.

Mažėjanti jos narių dalis pasaulinėje ekonomikoje ir kylančių valstybių, tokių kaip Kinija ir Indija, iškilimas.

Sėkminga buvusio sovietinio bloko šalių integracija, sukūrusi sparčios ir didelio masto plėtros modelį.

Tarptautinių NVO spaudimas įtraukti Pietų pusrutulio perspektyvas į savo politikos analizę.

Įgalioti teisiškai įpareigojančias sankcijas šalims, kurios pažeidžia tarptautines ekonomines normas.

Skirti vystymosi pagalbą ir finansinę paramą Pietų pusrutulio pusrutulyje esančioms ne narėms.

Derėtis dėl tarptautinių prekybos sutarčių, kurias vėliau įgyvendina PPO.

Suteikti forumą valstybių narių politikos formuotojams ir ekspertams, kad jie galėtų aptarti, plėtoti ir skleisti politikos idėjas ir geriausią praktiką.

TUI paprastai yra stabilesnės ir gali atnešti susijusios naudos, pavyzdžiui, technologijų ir žinių perdavimą.

TUI nereikalauja jokių vidaus reglamentų pakeitimų, išsaugant šalies institucinį status quo.

TUI visada vadovauja priimančiosios šalies vyriausybė, užtikrinant, kad jos puikiai atitiktų nacionalinius vystymosi tikslus.

TUI gali būti nedelsiant atšauktos, suteikiant vyriausybei didesnį politikos lankstumą.

kiekviena šalis narė turi vienodą balsavimo teisę, dėl to kyla aklavietė ir sprendimų priėmimas yra neefektyvus.

balsavimo teisė priklauso nuo ekonomikos dydžio, todėl Jungtinėms Valstijoms faktiškai suteikiama veto teisė priimant svarbius sprendimus.

jį kontroliuoja besivystančių ekonomikų, tokių kaip Kinija, Indija ir Brazilija, koalicija, kuri nustumia Vakarų interesus.

generalinis direktorius visada yra besivystančios šalies pilietis, todėl atsiranda šališkumas prieš išsivysčiusių šalių interesus.

Suteikti besąlygines dotacijas skurdžiausioms šalims humanitariniais tikslais.

Siekiant užtikrinti, kad besiskolinančios šalys įgyvendintų konkrečias ekonominės politikos reformas, tokias kaip privatizavimas ir liberali politika

Finansuoti konkrečius infrastruktūros projektus, tokius kaip užtvankos ar keliai, prižiūrint statybos standartus.

Leisti besiskolinančioms šalims formuoti savo ekonominę politiką be jokios išorinės įtakos.

Tik tuo atveju, jei siūlomo veiksmo tikslų negali deramai pasiekti valstybės narės ir juos galima geriau pasiekti ES lygmeniu.

Bet kurioje srityje, kurioje ES turi daugiau finansinių išteklių nei valstybės narės.

Kai problema yra tarptautinio masto, nepriklausomai nuo jos masto.

Tik tada, kai kiekviena valstybė narė oficialiai paprašys intervencijos.

ES negali imtis greitų ir ryžtingų veiksmų reaguodama į pasaulines krizes.

svarbius sprendimus dėl techninių, globalių klausimų priima nutolusios, technokratinės institucijos, kurios mažai tiesiogiai atskaitingos piliečiams.

Europos Parlamentas turi per daug galios, palyginti su nacionaliniais parlamentais.

valstybės narės nuolat ignoruoja ES įstatymus ir kitus teisės aktus, taip kenkdamos teisinės valstybės principams.

euroskeptiškų ir populistinių politinių partijų iškilimo valstybėse narėse.

dėl socialinių ir ekonominių kainų perėjimui link žaliosios energijos.

mažėjančio euro, kaip pasaulinės rezervinės valiutos, naudojimo.

pernelyg didelės priklausomybės nuo kitų pasaulinių galių, tokių kaip JAV saugumo srityje ir Kinija technologijų bei tiekimo grandinių srityje.

demokratinius ir autoritarinius valdymo principus.

kapitalistinį ekonomikos modelį su socialistiniu gerovės modeliu.

tarpvyriausybinį sprendimų priėmimą, kai valstybės narės turi veto teisę, ir viršvalstybinį sprendimų priėmimą, kai įgaliojimus turi ES.

prezidentinę ir parlamentinę sistemą.