Kuri etinė perspektyva pabrėžia pareigą padėti kenčiančiam individui, tačiau reikalauja atsižvelgti į platesnį poveikį, pvz., ekosistemai ar populiacijai?

Kokia yra etiškos organizacijos kultūros nauda?

Kuri gyvūnų vertės samprata teigia, jog gyvūnai yra vertingi patys savaime, nepriklausomai nuo jų naudos žmogui ar kitoms rūšims?

Atvejo aprašymas: Veterinarijos gydytojas (-a) gydo aštuonerių metų amžiaus kokerspanielį sergantį limfosarkoma, taikydamas chemoterapiją. Nors iš pradžių gydymas buvo sėkmingas, pastaruoju metu liga atsinaujino ir nebereaguoja į terapines intervencijas. Šuo yra perkaręs, labai mažai ėda pastarosiomis dienomis. Savininkai prašo tęsti gydymą, nors procedūrų metu gyvūnas kenčia. Jie tvirtai tiki, kad šunį dar galima išgydyti ir labai supyksta, kai gydytojas (-a) pasiūlo nutraukti terapiją ir atlikti eutanaziją, nes šuo yra jų šeimos narys.

Klausimas: Koks vet. gydytojo (-os) sprendimas šioje situacijoje būtų etiškiausias?

Kokia galima etiška išeitis svarstoma veterinarijoje, kai augintinio savininkas neturi pakankamai lėšų optimaliam gydymui?

Jau trečią

kartą šią savaitę pas veterinarijos gydytoją kreipiasi kito gydytojo klientai dėl komplikacijų, kilusių jų augintiniams po kastracijos. Taip buvo pasitaikę ir anksčiau, ir veterinarijos gydytoja skambino dėl to tam gydytojui, bet jis

nepripažino jokių savo klaidų ir, panašu, situacija nepasikeitė. Kaip elgtis gydytojai, koks būtų etiškiausias sprendimas?

Karvei drožiamos nagos, nustatoma pado opa. Ūkininkas nenori, jog būtų leidžiami skausmą malšinantys vaistai (nes brangu, ir galvoja, kad drožimo pakaktų ligai gydyti). Tačiau ar taip būtų laikomasi gyvūnų gerovės principų?

Karvė veršiuojasi, matosi, jog veršiavimasis skausmingas, ar leisti skausmą malšinančius vaistus veršiuojantis/po veršiavimosi?

Kokią reakciją stresinėje/konfliktinėje situacijoję, pajautus baimę, iššaukia žmogaus instinkai?

Kas dažniausiai laikoma pagrindine priežastimi laikyti gyvūną augintiniu (kompanionu), o ne ūkiniu ar laboratoriniu gyvūnu?